self-care
Self-Development Tekstai lietuvių kalba

Meilė sau, tai ne vienas apsilankymas pas kirpėją – tai gyvenimo būdas

Kiek save pamenu, meilė sau ir rūpestis asmenine gerove man būdavo svetimi. Dėl to ir mano santykis su savimi buvo susvetimėjęs – jei kas nesigaudavo ar suklysdavau, bausdavau save lyg aršiausią priešę. Bausdavau ne tik bjauriais žodžiais ir negatyviomis mintis, tai buvo gyvenimo būdas – spausti iš savęs kiek galima daugiau, kol kūnas ir galva nebepakelia viso svorio. 

Meilė sau, tai ryšys su aplinka, žmonėmis, darbu ir svarbiausia – savimi

Pamenu dienas, kuomet dirbdavau iki išnaktų, tuomet nuvargusia galva ir akimis krisdavau į lovą tik toliau galvoti ir sapnuoti darbą. Ryte dar nepramerkus akių puldavau atrašyti elektroninių laiškų ir tikrinti Slack’ą. Kuomet pirmas dienoje atliktas veiksmas – stresą keliantis laiškas, ta diena turbūt nieko gero nežada. 

Tuomet manydavau, kad apsiimant daugiau darbų ir darant, kad tik daugiau uždirbti, yra siekiamybė ir pagirtina savybė. Tačiau perdirbimu gali didžiuotis tik tol, kol kūnas ir galva tai paneša, bet tikėtina, kad neduodant laiko sau, greitai jie pasakys STOP. Tad nenuostabu, kad dirbant ilgas valandas, dažnėdavo nemiga, slogos, skausmai ir kitokie negalavimai. Žinoma, kad savo sunkų darbą būtina apdovanoti, tad vizitas į masažo saloną kartą per mėnesį būdavo pats tas. Bet kad ir tas masažas nėra toks fainas, kai vietoj mėgavimosi, bandai išgirsti ar kas neparašė į telefoną. 

Nors vis dar ieškau to tobulo auksinio viduriuko, manau, jog pradėjau kurti daug geresnį santykį su darbu ir savo jėgomis. Visų pirma – darbas yra tik dalis gyvenimo. Nors mano karjera tuo pačiu yra ir mano aistra, nėra sveika jai užleisti visą vietą gyvenime. Taip – rašyti veža, kol nenuveža per toli. Ką padėjo atrasti meilė sau, tai yra tai, jog be poilsio ir žodžio NE, nieko daug ir nenudirbsi. Tas darbas bus sausas ir priverstinis. Tai ypatingai galioja rašytojams – juk turi gyventi gyvenimą, apie kurį būtų galima rašyti. 

Suvokimas, kad turiu duoti sau laiko ir poilsio, atleido nuo streso, kylančio gaudant kiekvieną užduotį ir atsikeliant šalia neatsakyto laiško. Tačiau suprantu, jog tai nėra taip paprasta, ypatingai, kuomet gyvename visuomenėje, kurioje darbas ir užimtumas laikomi didžiausiomis vertybėmis. Ir taip suprantu, kad darbas ir mylima veikla tikrai puošia ir nuspalvina gyvenimą įvairesnėmis spalvomis, bet tai ne apie tai. Tai apie tai, kaip daugelis mūsų dievina būti užsiėmę. Galbūt net ne tiek, kiek iš tiesų giriamės. Bet jei po akimis juoduoja apskritimai, o per dieną patyrei bent du breakdown’us, tuomet gali juos neštis prisisegęs ant krūtinės it karo medalius. Juk darbe kaip kare… Ar kaip ten sako?

Niekas nesigiria, kad jau 6 valandą vakaro išjungė pranešimus, įsijungė mėgstamą serialą ir nuėjo miegoti prieš dešimt. Jei jau taip netyčia įvyko, kad leidai sau pailsėti, geriau niekam nesakyk, nes kaip gali ilsėtis, kai kiti dirba. 

Dirba, o gal tiesiog garsiai šaukia. Tad leisk tiems kitiems varvinti akis prie ekranų ir užtinusiomis akimis ryte vėl keltis į darbą, o tu pailsėk. Patikėk – tikrai neprarasi darbo, jei gerbsi savo laiką. Kai supranti, kad tavo laikas nėra privilegija, o duotas tau imti ir naudotis, gali pradėti jį naudoti tinkamai. Vietoj savęs alinimo, išjunk pranešimus, paskaityk knygą, pasigamink skanią vakarienę ir išgerk taurę vyno. Tuomet pamažu pastebėsi smulkius skirtumus – kaip stresą ir nervulį pakeičia ramybė ir vidinis džiaugsmas.

via GIPHY

Rūpestis savimi – tai aiškios ribos

Pradžioje pradėjau apie tai, kad meilė sau, tai tavo santykis su aplinka ir žmonėmis. Tačiau tas santykis dažnai būna besąlygiškas, net jei mažai tuos žmones pažįsti, rodos, vertiesi iš kailio, kad tik jie būtų patenkinti ir mėgtų tave. Taip užsikrauni kitų žmonių bėdas, užgaidas, reikalavimus, neįtikėtinus standartus ir sėdi praradęs save. Ribos santykiuose, tiek draugiškuose, tiek romantiniuose, tiek darbo, yra būtinos, tačiau sunkiai įgyvendinamos. Kodėl? Todėl, kad nuo vaikystės esame mokomi kaip paklusti, būti mandagūs ir ne duokdie pasakyti NE.

Bet truputis savanaudiškumo (kurio šiuo atveju net nepavadinčiau savanaudiškumu) yra tiesiausias kelias į meilę sau. Mes dažnai labiau rūpinamės nepažįstamais žmonėmis nei savimi. Vienas iš mano pamėgtų būdų, paskatinti tą užsislėpusį jausmą sau, yra sulyginti santykį su savimi su santykiu su kitais žmonėmis. Tarkime, jautiesi liūdnas, nieko nenori daryti tik užsidaryti nuo visų ir gerai paverkti. Bet turbūt ką darai, tai užgoži tą liūdesį arba bandai kritikuoji save, kad esi paliegėlis, kad esi per jautrus. Bet ar taip sakytum savo mylimajam? Įsivaizduok, tavo partneris grįžta iš darbo ir pasiskundžia, jog pavargo, darbe nesisekė. Turbūt nieko nelaukęs pulsi jį guosti, pasiūlysi ramiai pabūti ir galbūt pagaminsi skanią vakarienę. Bet kodėl to nedarom, kai patys jaučiamės gyvenimo užguiti?

Tad ribos ir gebėjimas pasakyti – “ne, nenoriu eiti į barą” ar “ne, negaliu dabar klausytis visų blogų dalykų tavo gyvenime” ir “ne, negaliu pristatyti šio darbo iki rytojaus ryto” – išlaisvina. Tuo pačiu, nieko nėra svarbiau nei išsilaisvinimas nuo primestų draugysčių ir toksiškų santykių. Mes dažnai į juos įsikimbam, nes nu negalim būti vieni arba manom, kad jei nutrauksim ryšius, tai būsim didžiausi šikniai. Bet viskas gerai su buvimu šikniumi. Pasakyk NE žmonėms, kuriuos nuolatos lydi dramos, kurie negerbia tavęs ir tavo laiko, kurie tave žaloja psichologiškai, ir tie, kuriais negali pasitikėti. Žinau, baisu, bet buvimas vienam yra daug sveikiau, nei buvimas su kažkuo, kad tik būti.

via GIPHY

Meilė sau, tai ne diena praleista prabangiame SPA cente

Nors sutinku, kad kai myli ir nori rūpintis savimi, tai apsilankymai masažo salonuose, kirpyklose ir visur kitur padažnėja. Bet dažnai rūpestis savimi mūsų visuomenėje yra siejamas su prabanga. Savaitgaliu, praleistu prabangiame SPA su agurkais ant akių ir aukso dulkių kauke. Bet rūpestis ir meilė sau tai gyvenimo būdas. Tai tavo mityba, sportas, sveikatos patikros, išgertos stiklinės vandens, išmiegotos valandos ir minutės sėdint tyloje drauge su savimi. Tai kasdieniai sprendimai, kurie lydi link geresnio savęs pažinimo ir pajautimo. Tai sprendimai, kurie galbūt tą akimirką nėra tokie malonūs, bet po ilgo laiko atneša daug daugiau vaisių. 

Kai suvokiame, kad esame tik žmonės, o ne kokie tai robotai ir dievai, tuomet galime išsilaisvinti nuo pančių alinti save darbais, žmonėmis, nesveiku maistu ir požiūriu į savo silpnybes. Nes meilė sau – tai rūpestis savimi – geriausiu tavo draugu. 

You Might Also Like

No Comments

Leave a Reply